Utenos miesto seniūniją sudaro Aukštakalnio, Ąžuolijos, Dauniškio ežero, Krašuonos, Smėlio, Taikos, Vyturių, Joneliškio, Grybelių ir Vyžuonaičio ežero seniūnaitijos.
UTENOS MIESTO SENIŪNIJOS SENIŪNAITIJOS IR JOMS PRIKLAUSANČIOS TERITORIJOS >>>
Tauragnų seniūnija
Geografiniai duomenys
Tauragnų seniūnija yra Utenos rajono rytinėje dalyje. Dalis seniūnijos priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Seniūnijos plotas 186 km². Seniūnijoje yra 63 kaimai ir viensėdžiai: Alksniškės, Antabaltė, Aukštaglynis, Avižieniškis, Bajorai, Balčiai, Bernotiškis, Beržatiltis, Daunoriai, Erkiasalė, Gaideliai, Gaidžiai, Gegūniškis, Grašiai, Imbriškės, Inkartai, Jačiūniškės, Jauniškiai, Jovainiškės, Juodiškės, Kaboriškės, Kalviai, Kamša, Kazimieravas, Kazokiškis, Klykiai, Liegavietė, Linkai, Liumpiškės, Liūniškės, Lukošiūnai, Maleckažemis, Martyniškis, Meldutiškis, Minčia, Minčiakampis, Musteikiai, Nečioniškis, Paakmenis, Paažvintė, Paminčia, Papiliakalnis, Papirčiai, Pavarlys, Pilkeniai, Politiškės, Priepalė, Raistiniai, Ryliškiai, Rugeniškis, Rūgšteliškis, Rukšėnai, Ruzgiškės,Sėlė, Sirvydžiai, Skaistulė, Skroblus I, Skroblus II, Strazdai, Stučiai, Stūgliai, Šeimatis, Šiaudiniškis, Šimkūnai, Šuminai, Tauragnai, Taurapilis, Tautiškis, Ūdriškės, Urviškės, Vaišnoriškė, Varniškės I, Varniškės II, Varniškės III, Varpiškės, Vidžiūnai, Vilkablauzdė, Vilkiškės, Vyžiai, Žebriškės, Žiezdriai,
Heraldika. Tauragnų herbas - sidabriniame skydo lauke ant žalios skydo papėdės (piliakalnio) juodas tauras su raudonais ragais. Herbo etalono autorė - dailininkė Vida Navikienė.
2001 m. gegužės 21 d. herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino dekretu Nr. 1333.
Istorija. Pirmą kartą Tauragnai paminėti H. Vartbergės kronikoje 1261 m. Oficialiuose Lietuvos dokumentuose jie įrašyti 1387 m. vasario 16 d. rašte, kuriame sakoma, jog Lenkijos ir Lietuvos karalius Jogaila pilį su prie jos prieinančia sritimi amžinai padovanoja Vilniaus vyskupui. Tais pačiais metais pastatyta medinė bažnyčia, ne kartą atnaujinta bei remontuota, išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Nuo XVII a. pabaigos Tauragnai vadinami miesteliu, jau 1767 m. turėjusiu turgų ir prekymečių privilegiją. Tapę valsčiaus 
centru (XIX a. pab.- XX a. pr.), jie ėmė plėstis, padaugėjo gyventojų. 1859 m. jų buvo 263, o 1897 m. - 1070. Tada vyko dideli turgūs ir prekymečiai, į kuriuos suvažiuodavo aplinkinių kaimų valstiečiai. Čia buvo prekiaujama liepų medumi, sūdytais grybais, žuvimi ir kitomis miško bei ežerų gėrybėmis. Dokumentuose užfiksuota, kad 1792 m. miestelyje buvo alaus darykla ir degtinės varykla, kelios smuklės, priklausančios Vilniaus vyskupui. Turguje vyskupas turėjo teisę valstiečių parduodamus maisto produktus pirkti savo nustatytomis kainomis. Šventadieniais buvo reikalaujama lankyti bažnyčią. Jos nelankantys buvo baudžiami.
XIX a. vid. Tauragnų dvaro savininku tapo Puslovskis (Paslauskas). 1861 m. ir 1862 m. valstiečiai 
subruzdo, o Puslovskis tiems bruzdėjimams numalšinti iškvietė caro kariuomenę. Tačiau įsiliepsnojus 1863 m. sukilimui, valstiečiai ištisais kaimais dėjosi prie sukilėlių. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas be gailesčio numalšino sukilėlius, daugelis jų buvo ištremti į Sibirą, o jų vieton atvežti rusų valstiečiai - irgi tremtiniai.
Tauragnų krašto žmones pasiekė ir represijos, susijusios su mokslu ir švietimu. Žinoma, kad 1877 m. slaptoje Tauragnų mokyklėlėje lietuviškai skaityti vaikus mokė valstietis Pranas Ūdras. Žymesnieji knygnešiai - M. Balčiūnas ir P. Gaidelis. Pirmojo pasaulinio karo metais miestelis gerokai ištuštėjo, nes ne vienas, traukdamasis nuo artėjančių vokiečių, paliko namus ir atsidūrė Rusijoje. Jauni vyrai buvo mobilizuoti į caro kariuomenę. Daug žmonių išmirė nuo šiltinės epidemijos, siautėjusios 1914 m. Per dvejus okupacijos metus ir šiaip jau neturtingas Tauragnų kraštas buvo visai nualintas. 
Tarpukariu Tauragnai atsigavo, suklestėjo, tačiau II-asis pasaulinis karas miestelį vėl nualino. 1944 m. liepą miestelis degė – vokiečių karo lėktuvų sukeltas gaisras sunaikino ir 1874 m. pastatytą Tauragnų Šv. Jurgio bažnyčią, stovėjusią Labės ežero pakrantėje. Po II pasaulinio karo Šiaurės Rytų Lietuvos miškuose priešindamiesi sovietinei okupacijai žuvo apie 120 Lietuvos partizanų, kilusių iš Tauragnų ir gretimų vietovių.
Šiuo metu Tauragnų seniūnijoje gyvena 1427 gyventojai. Veikia Utenos Krašuonos pagrindinės mokyklos Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės skyrius, Utenos kultūros centro Tauragnų skyrius, garsėjantis saviveikliniu „Moko“ teatru, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos padalinys - Tauragnų biblioteka, Utenos kraštotyros muziejaus padalinys - Tauragnų krašto muziejus.
Įžymūs Tauragnų krašto žmonės
Mataušas Balčiūnas- Medinis (1855-1927) – knygnešys.
Kazys Gineitis (1895–1965) - Lietuvos konsulas Anglijoje nuo 1928 m.
Antanas Gineitis (1860-1936) – 1905 m. Vilniaus Seimo dalyvis. 1917 metu konferencijos organizatorius, visuomenės veikėjas, Tauragnų dvaro savininkas.
Pranas Gineitis (1894-1942) – pedagogas, 1915 metais Utenoje įkūrė pradinę mokyklą, vėliau - „Saulės" progimnaziją.
Adolfas Ivanauskas (1866-1946) – dievukų ir kryžių meistras.
Kazys Juršys (1897-1967) – aktorius, režisierius.
Kazys Musteikis (1894-1977) – brigados generolas, Krašto apsaugos ministras nuo 1938 m.gruodžio 5 d. iki 1940 m. birželio 15 d.
Antanas Musteikis (1958-1991) – žuvo Medininkų muitinėje, apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties) 1991 m. rugsėjo 6 d.
Ema Mikulėnaitė (g. 1935 m.) – rašytoja.
Antanas Sviklius (g. 1927 m.) – chirurgas, medicinos mokslų daktaras, profesorius.
Jonas Strazdas (1886-1972) – literatas, mėgėjų teatro veikėjas, vertėjas.
Eugenija Šimkūnaitė (1920-1996) – habilituota mokslų daktarė, profesorė.
Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (1880–1931)- poetas
Daugailių seniūnija
Geografiniai duomenys. Daugailių seniūnija yra šiaurės-rytiniame Utenos rajono pakraštyje, apipus kelio Utena-Zarasai. Seniūnijos plotas 135,4 km2. 48% seniūnijos teritorijos užima žemės ūkio naudmenos, 33% - miškai, 19% - vandenys ir kitos paskirties žemės. Seniūnijos kaimai: Antandraja, Antilgė, Aukštuolės vienkiemis, Bajoriškiai, Bernotiškės, Blusiškės, Brinkliškės, Daržiniai, Daugailiai, Degsnelė, Degsnys, Drąsėnai, Dubnai, Duobiai, Garniai, Gateliai, Gojus, Janapolis, Juknėnai, Kubiliai, Kuosiškės, Latviškės, Maneičiai, Mediniškės, Mikolojūnai, Moniškis, Narutiškio vienkiemis, Narvydžiai, Naujakiemio vienkiemis, Nečėnai, Noliškis, Nuodėguliai, Paberžė, Pakryžė, Papelėkė, Pikčiūnai, Pliupai, Polekniškis, Purviniškis, Radeikiai, Rukliai, Salos, Staškūniškis, Stumbrė, Šėšėliai, Šikšniai, Šiožiniai, Šlaitai, Šlekiškės, Šlepečiai, Taukeliai, Vėriškės, Voliškis, Zabalina, Zastronas, Žadavainiai.
Heraldika. Daugailių herbas - mėlyname herbinio skydo lauke sidabrinis raitelis ant sidabrinio žirgo su auksiniais krepšiu per petį ir pentinais, trimituojantis dešinėje rankoje laikomu auksiniu pašto ragu. Dailininkė Vida Navikienė šį herbą sukūrė 2004 m.
Miestelis anksčiau herbo neturėjo. Pro Daugailius 1836 m. buvo nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas, įsteigta pašto stotis,
kuri suvaidino svarbų vaidmenį miestelio istorijoje, ir labai prisidėjo prie krašto augimo. Todėl miestelio herbe nutarta pavaizduoti senovinį paštininką - raitelį su pašto krepšiu ir ragu. Daugailių herbą Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. liepos 15 d., o Lietuvos Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtino 2004 m. rugpjūčio 3 d.
Istorija. Miestelio pradžia laikytinas prie Indrajų ežero Daugėlų įkurtas Staškūniškio dvaras. Dabartinėje miestelio teritorijoje, dvaro savininkams skyrus žemės valstiečiams, pradėjo
formuotis kaimas, kuris nuo 1745 m. jau vadinamas miesteliu. Manoma, jog pirmoji miestelio bažnyčia pastatyta XVII a. pabaigoje ant piliakalnio. Antroji bažnyčia, taip pat stovėjusi ant piliakalnio, pastatyta 1766 m.
1836 m. per Daugailius nutiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos traktas, 19-ąjame kilometre nuo Utenos, Daugailiuose pastatyta arklių pašto stotis ir užvažiuojamas kiemas.
1883 m. Dusetų klebono A.Rumševičiaus iniciatyva pastatyta dabartinė medinė Šv. Antano Paduviečio bažnyčia. XIX a. carinei valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, Daugailiuose ir aplinkiniuose kaimuose veikė sklaptos lietuviškos mokyklos.
Pirmojo pasaulinio karo metais Daugailiai nukentėjo nuo gaisrų - sudegė pašto stoties pastatai, dalis miestelio. 1918 m. pasitraukus kaizerinės Vokietijos kariuomenei, Daugailius užėmė bolševikai. 1919 m. birželio 3 d. Lietuvos kariuomenė išvadavo miestelį. Daugailių kapinėse palaidota 16 žuvusių Lietuvos karių ir pirmasis Lietuvos karo mokyklos leitenantas J.Sidaravičius.
Nepriklausomos Lietuvos metais Daugailiuose veikė 6 komplektų pradžios mokykla, bankelis, kelios parduotuvės, 3 vilnos karšyklos, linaminė, amatų dirbtuvės. Veikė Pavasario draugijos įkurtas muziejus, jaunalietuvių choras, biblioteka. 1939 m. kunigas K.Mozūras pasirūpino, kad Daugailiai taptų parapija.
II pasaulinis karas nuniokojo miestelį - sudegė daug pastatų, pokario metais bolševikai deportavo nemažai miestelio ir apylinkių gyventojų. Daug Daugailių ir aplinkinių kaimų gyventojų žuvo, dalyvaudami ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo sovietinams okupantams judėjime.
Įžymūs Daugailių krašto žmonės
Istorikas profesorius Pranas Čepėnas
Filosofijos mokslų daktaras kunigas Jonas Čepėnas
Rašytojas Anatolijus Kairys
1991 m. sausio 13-ąją žuvęs Algimantas Petras Kavoliukas
Žurnalistas, visuomenės veikėjas Bronius Kviklys
Medicinos profesorius Vladas Kviklys
Lietuvos karuomenės generolas Vladas Mieželis
Poetas Antanas Miškinis
Vertėjas, pedagogas, vadovėlių autorius Motiejus Miškinis
Dvasininkas, mokslininkas, žurnalistas prelatas Juozas Prunskis
Arkivyskupas Mečislovas Reinys
Gydytojas ir filantropas Jokūbas Šimkevičius
Poetas Jonas Šiožinys
Išeivijos visuomenininkas, teisininkas, pulkininkas Jonas Šlepetys
Daktaras, ekonomistas, ūkio ir politikos istorikas Albertas Tarulis
Architektė-restauratorė, kraštotyrininkė Zita Vanagaitė
Kuktiškių seniūnija
Heraldika. Kuktiškių herbas -auksiniame lauke raudonas kukutis su raudonai juodu kuodu, sparnais ir uodega. Snapas, akis ir kojos sidabriniai. Herbo etalono autorė - dailininkė Vida Navikienė.
2002 m. liepos 4 d. herbą dekretu Nr. 1829 patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Istorija
Kuktiškės yra įsikūrusios apie 14 km į pietryčius nuo Utenos. Pro miestelį teka upė Kuksa. Iki 20 a. pradžios miestelis buvo vadinamas Kukutiškiais. Nuo 19 a. vidurio iki 20 a. vidurio miestelis buvo valsčiaus centras.
Vietovardis žinomas nuo 14 a. pabaigos. Įsteigus Vilniaus vyskupiją, Jogaila Kuktiškes padovanojo Vilniaus vyskupui. 1604 m. vyskupo A. Vainos rūpesčiu buvo pastatyta pirmoji Šv. Jono Krikštytojo parapijos bažnyčia. Nuo 16 a. minimas ir dvaras. Vyskupijos nuosavybe miestelis buvo iki 1841 m. 18 a. pradžioje dvarui priklausė prie jo įsikūręs Kuktiškių miestelis, 20 kaimų, 22 vienkiemiai, 30 ežerų, 167 valakai žemės ir 147 valstiečiai, ėję baudžiavą dvare. Vilniaus vyskupijos turtą padalinus į 12 raktų,
Kuktiškių dvaras tapo vienu iš jų. Miestelyje veikė parapinė pradžios mokykla. Nuslopinus 1863 m. nacionalinį išsivaduojamąjį sukilimą, buvo įsteigta rusiška valdinė pradžios mokykla. 1898-1900 m. klebono K. Valiūno ir parapijiečių rūpesčiu bei lėšomis buvo pastatyta nauja ir dabar veikianti medinė bažnyčia. Joje sukaupta vertingų bažnytinio meno dailės kūrinių - 1863 m. Vilniaus meistro A. Zimodro pagamintas medinis, polichromuotas 
altorius, kuris buvo atkeltas iš kapinių koplyčios. Pažymėtinas ir 1790 m. dailininko P. Rozelino nutapytas "Marijos su kūdikiu" paveikslas. Bažnyčios šventoriuje ir jos viduje yra žinomo liaudies menininko A. Deveikio išdrožti kryžiai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestelis liko valsčiaus centru. Gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. jame gyveno 429, dvare - 25, geležinkelio stotyje - 27 gyventojai. Kuktiškėse buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, sveikatos punktas, vaistinė, policijos nuovada, paštas, parduotuvės, biblioteka su skaitykla, šaulių namai su sale ir kt. 1928 m. Kuktiškių parapijai priklausė 4 418 tikinčiųjų. 1940 m. miestelyje buvo apie 500 gyventojų.
